rauda

1 raudà sf. (4), (3) Plk, ráuda (1) Adm 1. Sut, K verksmas, raudojimas: Gerklę veržė rauda A.Vencl. Kaimyno sūnaus laiškas suteikė didelio skausmo, sukėlė raudas P.Cvir. Graudulys, rauda man širdį ėda S.Nėr. Jis seniai pastebėjo tą jos keistą juoką, virtusį rauda J.Gruš. Tikrai, kaip neapsakomas skausmas rėktų rauda tad širdyse visų lietuvių Vd. Vaikai ištisai ištiks į raudą Žem. Tramdo raudą, kuri veržte veržėsi iš krūtinės J.Marc. Ją smaugė rauda be ašarų rš. Skausmi rauda LKGI568. Užėjo gaili rauda Vv. Par ráudą, par kryžių ėjo visą žiemą [į mokyklą], išėjo, i parkėlė į antrą skyrių Pn. Raũdą pakelti KI394. Ráuda ir griežimas dantų DP33. Atlaikę pakastynes, su didele rauda įdėjo jį į duobę S.Stan. | prk.: Tai padangėmis storus debesis vejančio vėjo rauda rš. Tolumoje girdėti girios rauda rš. Tą dūdelės raudą vis prisimenu rš. Armonikos rauda rš. ^ Kokia piršlio prauda, tokia jaunosios rauda Sv. Nevierykit, ponuli: kokia mergų ráuda, tokia jų ir prauda Rdm. Dievas klauso ne maldos, bet širdies raudos KrvP(Mrk). 2. R224, MŽ298, N, I, KII343, M apeiginės tautosakos rečitatyvinis kūrinys, kuriuo reiškiamas sielvartas, netekus artimo asmens: Skiriamos laidotuvių, vestuvių, rekrutų ir kareiviavimo, piemenų, padegėlių ir kt. raudos MLTEIII45. Didelės raũdos anų tenai, mirus tėvui J. Rauda buvo natūralus jausmų išsiliejimo rezultatas rš. Raudos skirias nuo dainų ir savo prigimtimi, ir savo kilme, ir savo atlikimo būdu B.Sruog. Aš dainelių daugiaus nedainuosiu, aš raudùtę, raũdą raudosiu JD1222. Reiks maldyt raudojėlius, kad raudotų raudelès … apie mano mylimą JD1228. Ant baltųjų dobilėlių gailios rasos krito, o dainelės bernužėlių raudomis pavirto LTR(Zp). Išnyko senoviškos giesmės, raudos A1884,51. | Paoš Lietuvos raudą raudužę …, giria apverks tave skaisčiąja rasa J.Gruš. ║ Gaudimą liūdno balso vadina giesme, arba rauda S.Dauk.

◊ raudų̃ diẽnos Ds, Prng didelis verksmas, nuliūdimas: Buvo raudų̃ diẽnos, kai reikė išvažiuot Rš. Močiai tai būtų raudų̃ diẽnos, jegu tu apsiženytum Sim.